Interviu su Gediminu Urbonu 1

Gedimino ir Nomedos Urbonų fotosesija Italijos L’Uomo Vogue, 2007-ųjų balandis

> 1. Kokia jūsų profesija?

esu skulptorius,ir man artima socialinės skulpturos idėja, t.y. tai, kaip mes formuojame savo mintis, kaip tas mintis mes modeliuojame į žodžius, ir kaip mes formuojame ir modeliuojame pasaulį, kuriame gyvename. Nors socialinės skuptūros terminą “nukalęs” Joseph Beuys galbūt kalbėjo apie laikinas medžiagas, cheminius procesus ir tų medžiagų transformacijas, taciau manau, kad tai ką dabar darau, galima butu vadinti socialine skulptūra. Galima būtų vadinti ir medijų menu, nes ši veikla skleidžiasi medijų pagalba, tarpsta medijose ar jas ‘pasikinko’, jeigu norite.

> 2. Suprantama, kad daug laiko praleidžiate Norvegijoje, kur akiračiai
> platesni. Ar sutiktumėte dėstyti Lietuvoje?

Niekada nekėliau sau tokio klausimo – ‘kur dėstyti’. Pats dėstymas vieną dieną mane susirado, pati mokykla mane pasirinko ir šiuo metu dėstau Norvegijos mokslų ir technologijų universitete. Tai, kad negavau pasiūlymo dirbti Lietuvoje, manes per daug neliūdina. Juolab, kad pati mokymo sistema Norvegijoje man yra artimesne, nes visos studijos remiasi individualiu darbu su studentu, jų kūrybinių ieškojimų skatinimu ir kaip tie ieškojimai skleidžiasi rezultatuose. Kiek žinau studijos Lietuvoje daugiau remiasi grupiniais užsiėmimais, paskaitų skaitymais, kurie, švelniai tariant, dažnai būna kiek atitrūkę nuo individualių poreikių ir ieškojimų, o rezultatai redukuojami iki pažymių. Norvegijoje nėra pažymių.
Be to Lietuvos mokyklose trūksta tarptautinės apykaitos, tuo tarpu norvegai kas savaitę (!) kviečiasi vizituojančius profesorius ir aktualius – šiuo metu praktikuojančius menininkus ar teoretikus, iš viso pasaulio. Gerai sukomplektuota ir pastoviai atnaujinama biblioteka bei techninė bazė taip pat prisideda prie bendros edukacinės aplinkos, kurioje yra puoselejama derama pagarba intelektualiniam tempui. Tokios sąlygos reikalingos ne vien studentams, jos reikalingos ir dėstytojams ir pačiai mokyklai.