Gieves

Interviu su Gediminu Urbonu 1

Gedimino ir Nomedos Urbonų fotosesija Italijos L’Uomo Vogue, 2007-ųjų balandis

> 1. Kokia jūsų profesija?

esu skulptorius,ir man artima socialinės skulpturos idėja, t.y. tai, kaip mes formuojame savo mintis, kaip tas mintis mes modeliuojame į žodžius, ir kaip mes formuojame ir modeliuojame pasaulį, kuriame gyvename. Nors socialinės skuptūros terminą “nukalęs” Joseph Beuys galbūt kalbėjo apie laikinas medžiagas, cheminius procesus ir tų medžiagų transformacijas, taciau manau, kad tai ką dabar darau, galima butu vadinti socialine skulptūra. Galima būtų vadinti ir medijų menu, nes ši veikla skleidžiasi medijų pagalba, tarpsta medijose ar jas ‘pasikinko’, jeigu norite.

> 2. Suprantama, kad daug laiko praleidžiate Norvegijoje, kur akiračiai
> platesni. Ar sutiktumėte dėstyti Lietuvoje?

Niekada nekėliau sau tokio klausimo – ‘kur dėstyti’. Pats dėstymas vieną dieną mane susirado, pati mokykla mane pasirinko ir šiuo metu dėstau Norvegijos mokslų ir technologijų universitete. Tai, kad negavau pasiūlymo dirbti Lietuvoje, manes per daug neliūdina. Juolab, kad pati mokymo sistema Norvegijoje man yra artimesne, nes visos studijos remiasi individualiu darbu su studentu, jų kūrybinių ieškojimų skatinimu ir kaip tie ieškojimai skleidžiasi rezultatuose. Kiek žinau studijos Lietuvoje daugiau remiasi grupiniais užsiėmimais, paskaitų skaitymais, kurie, švelniai tariant, dažnai būna kiek atitrūkę nuo individualių poreikių ir ieškojimų, o rezultatai redukuojami iki pažymių. Norvegijoje nėra pažymių.
Be to Lietuvos mokyklose trūksta tarptautinės apykaitos, tuo tarpu norvegai kas savaitę (!) kviečiasi vizituojančius profesorius ir aktualius – šiuo metu praktikuojančius menininkus ar teoretikus, iš viso pasaulio. Gerai sukomplektuota ir pastoviai atnaujinama biblioteka bei techninė bazė taip pat prisideda prie bendros edukacinės aplinkos, kurioje yra puoselejama derama pagarba intelektualiniam tempui. Tokios sąlygos reikalingos ne vien studentams, jos reikalingos ir dėstytojams ir pačiai mokyklai.

Acne Paper

ACNE Paper – 5th Issue

In a cultural climate full of loud voices struggling to outdo each other, Acne Paper 5 whispers. Elegance is the theme here, the kind that never imposes itself, but instead exists as an effortless and instinctive attitude, as often found in contemporary Western Europe as amongst the Bedouins in the Sahara desert.

DETAILS:
Each issue of Acne Paper is created around one key idea – a timeless theme that in various ways touches all those working in the creative fields regardless of age, cultural background or social status. In an eclectic yet coherent mix of portrait, fashion and art photography, as well as interviews, memoirs and prose, the editorial narrative aims to unite artistic minds of all generations. It pays tribute to past luminaries whilst still keeping a firm grip on the present, evoking something timeless, something nostalgic yet refreshingly modern. By moving effortlessly between high and popular culture Acne Paper is a glamorous and intelligent magazine celebrating personality, authenticity and style.

Acne Paper is published twice a year by Acne and is a collaboration between Acne Jeans, Acne Film, Acne Digital and Acne Creative.

Pier Paolo Pasolini – nuo sarkazmo iki sadizmo

Socialistas! Homoseksualas! Cinikas! Pier Paolo Pasolini (1922-1975) – vienas kontraversiškiausių Italijos pokario intelektualų. Prieš tapdamas režisieriumi, Pasolini rašė romanus, o dar anksčiau – save vadino poetu. Galbūt dėl to jo filmai pribloškiantys: gluminantys savo vaizdiniais, aštriais kadrais ir šokiruojančiomis scenomis. Ir tai pamatuota, pasverta, todėl realu. Tai – Pasolini realybė.

Pier Paolo Pasolini labiausiai domina kaip kino žmogus – įspūdingų filmų režisierius. Pasolini per savo trumpą penkiolikos metų karjerą nuveikė tiek pat (bet ne taip pat) kiek Jean-Luc Godard ar Roberto Rossellini per keliskart igesnį laiko tarpą. Tačiau lyginti kino legendų neverta, o ir nereikia. P. P. Pasolini pradėjo kurti filmus, būdamas 39, o mirė – 53 metų. Jis „kepė“ filmus vieną po kito ir todėl stebėtina, kokie jie visi skirtingi; talentingas režisierius kaskart ieškojo vis naujų sinematografinių sprendimų.

Pradžia: poezija, romanas, tapyba

Pasolini gimimas sutapo su fašizmo ideologijos gimimu Italijoje 1922 m. Vėliau tai atsispindės jo filmuose. Tačiau pradžioje, mažasis Pier Paolo susidomi knygomis, paskatintas mamos, miestelio mokytojos, kuri ir įkvėpė vaiką skaityti, stebėti, analizuoti. Pasolini nuo mažens rašė eiles apie tai, ką matė aplink save: pirmiausia apie šiaurės Italijos valstiečių gyvenimą, vėliau – jau apie juodus visomis prasmėmis Romos priemiesčius. Savo aplinką vertindamas ciniškai, Pasolini taip ir žengė per gyvenimą ir per Italiją – su mama ir broliu kraustėsi iš vieno miestelio į kitą. Įstojo į Bolonijos universitetą, meno istorijos specialybę. Pabaigęs studijas, motinos gimtojoje Casarsa‘oje, pats ėmėsi dėstyti istoriją, ir per studentus įsivėlė į Komunistų Partijos veiklą. Kairiųjų pažiūrų propaguotojas, marksistinės ideologijos šalininkas nevergavo Komunistų partijai. Pritarimas jų suformuotai pasaulėžiūrai Pasolini‘o nesuvaržė, o atvirkščiai, suteikė laisvės, lankstumo pastebėti Italijos visuomenės blogybes, susiklosčiusias istoriškai, jas analizuoti, mėginti įsivaizduoti, kaip politiniai-istoriniai įvykiai klostysis toliau.

Tačiau 1949 metais gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom. Pasolini apkaltinamas turįs homoseksualių santykių su studentais, jį išmeta iš Partijos. Pasolini persikelia (vėlgi su šeima) į Romos priemiesčio (borgate) lūšnynus. Čia ir prasideda normų laužymas. Būsimą kino režisierių sudomina Romos pakraščių purvas: smulkios vagystės, prievarta, reketas. Pirmasis jo romanas apie tai („Ragazzi di vita”) išspausdinamas 1955 metais. Nuo jo prasideda Pasolini kaip skandalisto-išsišokėlio karjera. Pasolini toliau rašo romanus aštriomis temomis, ir kaip atsvarą rašymui, laisvu laiku tapo nuoširdžius, visai neironiškus šiltų spalvų, neužaštrintų linijų paveikslus. Taigi Pasolini atėjimas į kino pasaulį, galima sakyti, neišvengiamas. Galiausiai jį pastebi tokie kino grandai kaip Mauro Bolognini ir Federico Fellini, kurie nuperka bilietą į kino pasaulį – pasiūlo rašyti scenarijus filmams.

Trumpa, bet produktyvi kino režisieriaus karjera

Taip absoliučiai netikėtai įmestas į kino katilą, Pasolini ten virė iki pat tragiškai ironiško gyvenimo galo. Visą savo karjeros laikotarpį, Pasolini buvo apsėstas minties, kad kinas suteikia galimybę parodyti realybę. Jis darė tai šokiruodamas, jungdamas savo išgyventą ar matytą pasaulį su literatūra.

Kaip tarp tikrų sinefilų nėra abejingų įdomiai ciniško vienišiaus – Pasolini – asmenybei, taip nėra ir jo filmams. Vieni kritikai vienareikšmiškai teigia, kad geriausias režisieriaus filmas – pirmasis Accittone (1960) (jame asistentu dirbo B. Bertolucci), kiti – kad tai kontroversiškasis Salò o le 120 giornate di Sodoma  (1975), dar kiti – kad sarkastiška La trilogia della vita (1971-1974), o dvasininkai be gailesčio mala į miltus trumpametražį La Ricotta (1963). Per 14 kūrybos metų, Pasolini pastatė 23 filmus, kurie akivaizdžiai kalba už patį režisierių. Pasolini kūrė šiek tiek suasmenintą autorinį kiną. Jo filmų nereikėtų vertinti bendrame to laikmečio sinematografijos kontekste, o atvirkščiai, kaip nepagražintą to meto žmogaus akimis matomo pasaulio atspindį. Pasolini, pasitelkdamas į pagalbą visagalę kino kalbą, reiškė (bet ne primetė) savo požiūrį į politiką, istoriją, ekonomines struktūras, religiją, pornografiją. Šis požiūris dideliu laipsniu linkęs į kraštutinumus ir griežtas, jog atrodo siekta visiško tuometinės santvarkos išardymo, sugriovimo ir perstatymo. Visuomenėje tai buvo sutikta priešiškai. Pasolini komplikuotai bendravo su vyriausybe, Bažnyčia, Italijos komunistų partija, netgi mafija. Nes išreikšti save, Pasolini‘ui pirmiausia reiškė pažvelgti į politinę ar sociologinę, o ne estetinę reiškinių puses. Galime spręsti iš filmų, jog jo kinas visuomet derina ir atskleidžia skirtingus aspektus – politiką ir lyriką, ideologiją ir poetiką, analizę ir aistrą. Pasak paties režisieriaus, filmų kūrimas – tai lyg tikroviškas rašymas („writing with reality”), o jo kinas – nėra paprastas kinas, jis poetinis („cinema of poetry“).

Kino maištininkas

Pasolini didžiavosi: „Mano filmai – ne masinė produkcija“. Ir iš tikrųjų, skirti tik tam tikrai auditorijai, jo filmai sukėlė chaosą visoje visuomenėje, net už Italijos ribų.

Kaip antai, savo vienu iš ankstyvųjų, trumpametražiu filmu, puikiu skandalingo religinio kino pavyzdžiu – La Ricotta (1963) (it. varškė) – papiktino visą būrį krikščioniškų organizacijų, pavaizduodamas, kaip viename kino filme atgyja italų dailininko Jacopo Pontormo drobė „Nuėmimas nuo Kryžiaus“. Į šią „machinaciją“ dar įvėlė ir vieną, nuolat alkaną „aktorių“, kuris neteisėtais būdais gavęs pinigų, prisiperka varškės ir mirtinai persivalgo. Filme telpa tiek nuodėmių, kiek eilinis tikintysis nėra padaręs per gyvenimą. Tad visai nenuostabu, kad tiesiogiai supratę Pasolini‘į, krikščionys nežmoniškai pasipiktino. Režisieriui teko net bylinėtis teisme. Tačiau tai buvo ne tiek Bažnyčios kritika, kiek ieškojimas tikrų, nesuvaidintų dvasinių patyrimų.

Vienas „baisesnių“ Pasolini‘o filmų – Salò o le 120 giornate di Sodoma  (1975) (it. 120 dienų Sodomos). Kritikų išvadintas ne tik žiauriu, bet ir bjauriu, Salò sinefilų vertinamas už ryžtą nesigėdijant parodyti, kalbėti apie visa tai, kas visuomenei vis dar yra tabu. Šiurkšti ir grubi fašistinė realybė užsakytame salone – taip filmas atrodo vizualiai. Fašizmas ir sadizmas čia sujungiami, kad atskleistų modernios kapitalistinės visuomenės nykumą. Filmas, sukurtas pagal „laisvės filosofo” Markizo de Sado romaną „Les cents-vingts journées de Sodome” („120 dienų Sodomos“), tačiau adaptuotas 1944-1945 metų politiniams įvykiams Italijoje, metaforiškai atskleidžia, ką fiziškai valdžia gali padaryti žmogui. Įdomu, kaip Pasolini pavaizduotų tai, kas šiandien vyksta politikoje?

Pasolini‘į domino ne tik istorinis, bet ir satyrinis bei etnografinis žanrai. Matyt todėl jis griebėsi komerciškai sėkmingo projekto – surežisavo La trilogia della vita (it. Gyvenimo trilogija), susidėjusią iš Il Decamerone (1971) (it. Dekameronas), I racconti di Canterbury (1972) (it. Kantenburio pasakos) ir Il fiore delle mille e una notte (1974) (it. Arabijos naktys). Ši trilogija – visiška priešingybė kitiems menininko filmams, netgi, sakyčiau, tai filmai, kuriuose sunku aptikti įprastą Pasolini‘ui stilių. Linksma, juokinga, greita. Gal todėl ir susilaukusi neįprastai daug dėmesio, netgi pagyrų.

 Pasolini mirtis pelnyta?

Sako, genijų darbai nemiršta. Tačiau patys genijai, deja, yra mirtingi. (Beje, pastaruoju metu jie krenta kaip rudeniniai lapai – kalbu apie I. Bergmaną, M. Antonioni, išėjusius šių metų liepą.) Jau beveik legendiniu tapusio Itlijos kino režisieriaus mirtis buvo adekvati jo gyvenimo būdui. Gal kiek ir drastiškas būtų toks teiginys, bet atsižvelkime į nužudymo aplinkybes. Pasolini buvo nužudytas septyniolikos metų amžiaus meilužio (Pino Pelosi) savaitę po paskutinio ir labiausiai šokiruojančio jo darbo (Salò o le 120 giornate di Sodoma) filmavimo pabaigos. Nors žudikas teigė, kad tai buvo tik gynyba (Pasolini neva dėl savo sadomazochistinių polinkių mušęs Pelosi), Italijos žiniasklaida po šio įvykio mėgino suversti kaltę ne tik Vyriausybei, bet net mafijai. Pasolini įgijo tikrai daug priešų, statydamas tokio pobūdžio filmus, kaip Teorema (1968) ar Salò (1975), kuriuose parodo buržuazijos, politikų iškrypimus, sarkastiškai tyčiojasi ir negailestingai peikia B. Musolini režimą. Tačiau nelabai pagrįsti įtarinėjimai, konspiracijos teorijos vargu ar atskleis tikrąsias nusikaltimo priežastis. Tarp kitko, Pasolini savo paties mirtį turbūt nujautė, nes mirties dieną, duodamas interviu vienam Italijos politikui ir žurnalistui (Furio Colombo), retoriškai klausinėjo: „O įsivaizduokite, jei kažkas kaip tik dabar galvoja apie jūsų mirtį?“ ir pasiūlė pavadinti straipsnį „Mes visi pavojuje“. 

Prieštaringas, dažnai paradoksalus, nukreiptas prieš nusitovėjusias normas, Pier Paolo Pasolini kinas – reikšminga, nors kai kuriais atvejais tamsoka žymė Europos ir pasaulio kino istorijoje. Nors apibendrinimų nemėgstu – tegu tai daro tikri kritikai ar kino mokslininkai – drįstu pasakyti, kad maestro Pasolini, kad ir kaip būtų kritikuojamas, žadina žiūrovą iš apatiško snaudulio ir, kai kur perdaug hiperbolizuodamas, kai kur per aštriai pajuokdamas, priverčia atkreipti dėmesį į nesuvaidintą realybę už kino teatro salės ribų.

Common Projects

In Rainbows

Radiohead vėl grįžo – linksmesni, su internetiniais bajeriais.

 

Minck Vernissage @ Mėlynas

Šių metų spalio 31 dieną 18 valandą
Vilniaus mados salonas LEBOLE/MĖLYNAS
pristato Vernisažą M I N C K

pictures and printings, collage, permanent marker, found objects, drinks, people, music, etc…

Nadia supratai. Nelabai. Nieko tokio. Tu pirma balsą pakėlei. Anjese?
Aš miegu. Laba diena. Sveikas. Viskas gerai. Gerai iš naujo: aš
išeisiu ir vėl įeisiu. Mes ką tik perdekoravom naujausią kambarį.
Svarbios detalės. Yra kur kurti. Gausite bonusą. Dabar pristatome
geriausią visų laikų žieminę padangą. Ką ji rekomenduoja. Aš gal
sapnuoju. Ir aš išgersiu. Tu ištiesų nieko nepastebi. Pastebėjau, kad
tu keistas. Eime dirbti. Žinoma. Tai kvaila. Valgysi? Rytoj. Nupirkau
sušių. Pamatysi pabaigoje jie susiims. Na štai.

Minck

Acne Jeans

Nelly Furtado

I like shopping at American Apparel for simple shirts of every color…and the sweatshop-free thing just wins me over every time!!!!!!

Control

Kaip rašo vienas pažįstamas: “Control, meanwhile, was an empty picture. It was true in its cinematography. It packed the punch inside the soundtrack. It showed something born out of nothing. There was magic in its simple reality. It was very realistic.”